Marsas yra ketvirtoji Saules sistemos planeta. Tai artimiausia Žemei išorine planeta. Kai Marsas buna arciausiai Žemes, jo spindesys siekia minus 2,9 ryški. Aukštaiciai ja vadino Saules dukra Žiezdre. Rausva, krauja primenanti spalva leme jos vardo susiejima su kruvinuoju karo dievu Marsu.
Marso para šiek tiek ilgesne už Žemes para. Jo ašies pokrypis i orbitos plokštuma panašus i Žemes ašies pokrypi. Taigi Marse keiciasi metu laikai. Kadangi Marsas yra apie 1,52 karto toliau nuo Saules negu Žeme ir mažesnis jo skriejimo orbita greitis, tai metai jame yra ilgesni ir lygus apie 1,8809 Žemes metu.
Marsas turi labai reta atmosfera, kurios slegis 170 kartu mažesnis už Žemes. Ja sudaro anglies dioksidas (95,3 %), azotas (2,7 %), argonas (1,6 %), nedidelis kiekis deguonies ir vandens garu. Temperatura Marse labai svyruoja: ties pusiauju ji buna iki -103 °C nakti ir 17 °C diena. Tai susije su reta atmosfera, del kurios nera šiltnamio reiškinio. Vidutine temperatura siekia vos - 63 °C. Marso vienetinis paviršius gauna 2,3 karto mažiau Saules energijos negu Žeme.

Marsui budingi stiprus vejai, sukeliantys dideles smelio audras. Rausvo smelio debesys kartais pakyla net i 50 km aukšti. Vasara veju greitis siekia 2—7 m/s, rudeni - 5—10 m/s. Buna uraganu (iki 100 m/s).
Marso paviršius primena Menuli, tik yra daug ivairesnis: kalnuotas su ryškiais ugnikalniu pedsakais, jame gausu plutos lužiu, krateriu. Didžiulis 4000 km ilgio, 100 km plocio ir iki 6 km gylio plutos lužis — Marinerio slenis — ištises beveik lygiagreciai su pusiauju. Didžiausio Marso kalno (Olimpo) aukštis siekia net per 20 km, o papedes skersmuo — 600 km. Kitu aukšciausiu ugnikalniu - Askrejos, Arsijos, Povo, Eliziejaus - aukšciai 21 - 14 km. Upiu senvages ir išdžiuve ežerai liudija, kad kažkada Marse buta daug vandens. Dabar vandens ledas kartu su anglies dioksido ledu ašigaliuose sudaro baltas demes, kurios vadinamos ašigalinemis kepuremis. Vidutinis aukšciu skirtumas - 10 km.

Jau sudarytas smulkus Marso paviršiaus žemelapis (gal labiau tiktu sakyti marsalapis), kuriame visas Marso paviršius padalytas i 30 geometriškai taisyklingu rajonu. Stambiausi paviršiaus objektai vadinami mokslininku, mažesni — Žemes miestu vardais. Marse yra Gusevo (XIX a. Vilniaus astronomo) ir Alytaus krateriai.
Automatinems stotims nusileidus Marse ir atsiuntus i Žeme jo paviršiaus nuotraukas, buvo nustatyta, kad rusva Marso paviršiaus spalva lemia geležies oksidas (rudys). Jokiu gyvybes požymiu kol kas nerasta. Marso magnetinis laukas yra net 1000 kartu silpnesnis už Žemes magnetini lauka.

Marsas turi du nedidelius, pailgus, netaisyklingos formos gamtinius palydovus: 28 km ilgio Foba (gr. phobos — baime) ir 16 km ilgio Deima (gr. deimos — siaubas). Juos 1877 atrado A.Holas

1877 m. italu astronomas Džiovanis Virdžinijus Skiaparelis (Schiaparelli) pro teleskopa ižiurejo Marse tamsius ruožus ir pavadino juos kanalais. Prasidejo ivairiausiu speliojimu apie galimus Marso gyventojus laikotarpis, buvo siuloma užmegzti ryšius su marsieciais. Vienas tokiu siulymu — iškasti Sacharoje griovius, pripilti juos žibalo, uždegti ir tokiu budu pasiusti šviesos signala. Taciau kosminiai skrydžiai padare gala spelionems — marsieciu Marse nera. Marso paviršiaus vaizdas priklauso nuo metu laiku. Žiema ašigaliniu lediniu kepuriu plotas pasiekia net 50° platuma, o vasara jos beveik išnyksta. Sezoninius Marso paviršiaus vaizdo kitimus dar neseniai buvo bandoma aiškinti augmenijos suvešejimu ar sunykimu skirtingais metu laikais. Taciau iš tikruju tai yra tik anglies dioksido ledo susidarymas ar tirpimas.



              Grįžti į pagrindinį puslapį >>